Tu vėl apie tą patį,
Kad meilės nėr, nėra.
Vėl žodžiai skaudūs liejas,
Vėl skaudini mane.
Tikriausiai tai paguoda.
Lengviau, galbūt. Tiesa?
Vilties man nepalieki
Ir klausi kas yra?
Tekėjo tykiai upės,
Išplauks bangom ledai,
Ateis laukais gegužis,
Širdy paliks speigai.
Po daugel daugel metų,
O gal greičiau ateis,
Tas jausmas, kai suprasi,
Kad buvo ne juokai.
Širdin vienatvė brausis,
Nuobodžiai eisis vakarai,
Norėsis tąsyk būti
Prie laužo ne vienai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-03-09 23:58:12
Daug kartojimo, kad būtų išlaikytas ritmas arba rimas, eilutės su silpna mintimi.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-09 23:21:48
:)..man patiko...laisvėjimas jaučiasi:),gal dėl to, kad primena pokalbį...dažnai viską suprantam pavėluotai...o kartais reikia šaukt ...ir kurt...tada ateina tikrumas
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-09 22:12:06
Taip, laužas sudegs ir niekas nesušildys... Jautriai.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-03-09 22:04:56
žmogus išgyvenantis \" yra - nėra\"- yra uždaros subjektyvios realybės kelyje , atrandantis save , savo vietą visatoje, ir kaip beužsidarinėtum, esi bendruomenėje ta bendrumą pajutus , nebūni vienas, esi vienas visuose ir visi tavyje, reflektuoji visus ir pats atsispindi kituose, taip atrandi meilės principą...esi dalelė visumos be jos neišgyventum :)