Rieškutėm semiu
Tylėjimo šerkšną,
Žeriu ant laiko širdies
Ledingąją šalną,
Braukiu nuo minties
Dulkiną rudenį,
Barstantį lapų
Atšiaurią gėlą...
Jau seniai
Mano kojos Išbraidė
Visus nežinojimo vieškelius
Ir suskirdęs dangus
Nutilo prieš audrą.
Baltos beržynų rankos
Siekė saulės auksinių gijų,
Baltas paukštis
Nešėsi viltį,
Aplenkdamas mano
Vidurnakčio būtį...
Nepavyt, neprišaukt
Balto skrydžio
Į save...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-03-08 22:08:51
Labai gražūs žodžiai...
Anonimas
Sukurta: 2010-03-08 20:43:38
Kasdien nustembu jūsų jausmo išraiška. Taip jautriai, taip brandžiai, taip... puikiai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-08 19:42:36
Liūdnas, kupinas skausmo. Gražūs žodžiai, iš vidaus.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-08 14:09:43
Giesmė iš ilgesio.
Vartotojas (-a): liusta
Sukurta: 2010-03-08 09:48:50
Mintis artima.Žavi išraiška. Labai patiko.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-03-08 09:39:15
skaudus į save tas ėjimas
Anonimas
Sukurta: 2010-03-08 09:12:17
Skristi į save... tai labai svarbu, kad tylėjimo šerkšnas neužšaldytų širdies... skausmingas eilius apie vidinį pasaulį... Man patiko.