****

Rieškutėm semiu
Tylėjimo šerkšną,
Žeriu ant laiko širdies
Ledingąją šalną,
Braukiu nuo minties
Dulkiną rudenį,
Barstantį lapų
Atšiaurią gėlą...
Jau seniai
Mano kojos Išbraidė
Visus nežinojimo vieškelius
Ir suskirdęs dangus
Nutilo prieš audrą.
Baltos beržynų rankos
Siekė saulės auksinių gijų,
Baltas paukštis
Nešėsi viltį,
Aplenkdamas mano
Vidurnakčio būtį...
Nepavyt, neprišaukt
Balto skrydžio
Į save...
Juozapava

2010-03-08 09:03:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2010-03-08 22:08:51

Labai gražūs žodžiai...

Anonimas

Sukurta: 2010-03-08 20:43:38

Kasdien nustembu jūsų jausmo išraiška. Taip jautriai, taip brandžiai, taip... puikiai.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-03-08 19:42:36

Liūdnas, kupinas skausmo. Gražūs žodžiai, iš vidaus.

Anonimas

Sukurta: 2010-03-08 14:09:43

Giesmė iš ilgesio.

Vartotojas (-a): liusta

Sukurta: 2010-03-08 09:48:50

Mintis artima.Žavi išraiška. Labai patiko.

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2010-03-08 09:39:15

skaudus į save tas ėjimas

Anonimas

Sukurta: 2010-03-08 09:12:17

Skristi į save... tai labai svarbu, kad tylėjimo šerkšnas neužšaldytų širdies... skausmingas eilius apie vidinį pasaulį... Man patiko.