Rieškutėm semiu
Tylėjimo šerkšną,
Žeriu ant laiko širdies
Ledingąją šalną,
Braukiu nuo minties
Dulkiną rudenį,
Barstantį lapų
Atšiaurią gėlą...
Jau seniai
Mano kojos Išbraidė
Visus nežinojimo vieškelius
Ir suskirdęs dangus
Nutilo prieš audrą.
Baltos beržynų rankos
Siekė saulės auksinių gijų,
Baltas paukštis
Nešėsi viltį,
Aplenkdamas mano
Vidurnakčio būtį...
Nepavyt, neprišaukt
Balto skrydžio
Į save...