Jau taip seniai, jau taip ilgai
Aš veidą Tavo bemačiau –
Į krantą virstančias bangas
Ir vėją, draskantį bures.
Norėčiau būti jūreiviu
Ir laivą, skrodžiantį Tave,
Vairuot per vandenis plačius
Be aisbergų ir be uolų.
Tegul sustos, tegul pašauks
Ir vėlei veidą išvanos
Sūri - stipri Tavo banga
Iš sapno kels – pašauks mane.
Juk aš – sudužęs laivas krantuose.
Tie toliai Tavo mėlyni
Paliko vien tik širdyje,
Be uosto Tavo glėbyje.
Kančia. Kančia. Ir vėl kančia,
Kad pasiliko meilė širdyje.
Šiandien mylėti žodžiais maža.
Aplink Saharos dykuma.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-03-08 20:41:36
Atvirai išreikštas meilės ir kančios jausmas. Jūros ir dykumos sugretinimas pasirodė gan vykęs.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-05 16:03:46
...viltingai...pakvipo jūra.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-03-05 11:56:59
senai galima tik atrodyti, kai kalbama apie laiką, turi būti seniai;
drąskantį --> draskantį, nes giminiškuose žodžiuose a kaitaliojasi su ė, o kur taip vyksta, nosinės nerašomos;
Daug jausmo, jei reikštumėte jį ne tokiais nuvalkiotais įvaizdžiais, būtų geriau.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-05 00:59:41
ir jūra ir Sahara...bet vis meilės kančia...reikia matyt tą kančią i saulės šviesą , kad pavirstų saldžia palaima