Į užuovėjos guolį
Per pūgą,
Į staugiantį žvėrį
Gaivalinga kelionė,
Atstumai ir laiko riba.
Jau seniai pamiršai
Duonos skonį
Ir drumzliną vandenį gėrei,
Kai nučaižyta vėjo
Į kojas susmigo
Žvarba.
Kai kely kaži kur
Įsispaudė kraujuojančios pėdos,
Pasekėjų nebus –
Supratai,
Vėl užšalo mintis.
Sutemom aklinom
Į užuovėją žingsniai nusėdo,
Kai bežvaigždis dangus
Pagalando į širdį
Dantis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-05 17:07:30
Nepaviršutiniškas jausmo įprasminimas.
Sveikinu.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-03-05 00:00:15
Kai bežvaigždis dangus
Pagalando į širdį
Dantis.
puikiai visas,skausmingai puikiai.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-04 22:30:19
Net jei čia ir yra minimas šaltis, speigas, man eilius asocijuojasi su bibliiniu blaškymusi dykumoje. Lyr. subjekto skausmas persikelia į peizažo šiurkštumą.
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-03-04 20:41:37
Daug skausmo...žvarbos ir gėlos. Bet labai meniškai viskas perteikta:) man patiko.