Į užuovėjos guolį
Per pūgą,
Į staugiantį žvėrį
Gaivalinga kelionė,
Atstumai ir laiko riba.
Jau seniai pamiršai
Duonos skonį
Ir drumzliną vandenį gėrei,
Kai nučaižyta vėjo
Į kojas susmigo
Žvarba.

Kai kely kaži kur
Įsispaudė kraujuojančios pėdos,
Pasekėjų nebus –
Supratai,
Vėl užšalo mintis.
Sutemom aklinom
Į užuovėją žingsniai nusėdo,
Kai bežvaigždis dangus
Pagalando į širdį
Dantis.