Nežinau,
gal kad jau naktis,
Kad žemę puošia
patalas žiemos.
O gal kad šalta
ir niūru,
Kai vėjas
žaidžia medžių šakomis.
Kažko vis trūksta,
vis neranda
Bemiegę naktį
laukianti širdis.
Lyg audros,
jūroj blaškos,
Paklydusiom mintim
ir tolsta.
Tamsos platybėj
mažytės žvaigždės,
O svajos veja
viena kitą.
Ištirpo mintys laukime.
Tebus klaida, nusivylimas.
Nostalgija:
nepaliesta
nepabučiuota
nepamylėta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-03 22:09:55
Tikrai pasakė Vynas, tai iš tiesų daugiau erdvės ppamąstymams. Tačiau erdvę matau ir pačiame eilėraštyje, plačiai apglėbta. Žinoma, kad geras darbas, kitoks nei lig šiol buvę savo stiliumi.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-03-03 21:15:44
Šis patiko labiau už kelis prieš tai buvusius. Eiliuke atsirado erdvės apmąstymams. Tik žvaigždės, jūros audros, per dažnai kartojamos poezijoje, prranda savo žavesį. Tokie žodžių junginiai kaip pirmoje eilutėje esantis "gal kad jau", man rodos, truputį griozdiški, galima palengvinti, praleidus kokį vieną žodelį. niuru > niūru.
Sėkmės! :)
Vartotojas (-a): Frisquet nuit
Sukurta: 2010-03-03 20:26:40
Ačiū, Laumele. Manau, kad Jūs teisi. Dabar pernelyg \"apkrauta\" pabaiga.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-03 20:13:20
:)...dar viskas priešakyje...kad nebūtų paskiau: per daug bučiuota, per daug myluota:)...gražus lyriškas ilgesys...a...dar...man kažkodėl atrodo, kad pabaigoj užtektų..Nostalgija: nepaliesta...\"