Paslydau į pavasario purvyną.
Burnojau, keikiau, iškoliojau...
O jis man šlapdriba atsidėkojo
Ir juodu debesiu grūmojo.
Apsivaliau ir eisiu sau toliau.
Deja, ant laiptų parklupau.
Išsisukau aš koją, rankos pirštą
Ir tyliai skausmą nurijau.
Vėliau man buvo dar geriau.
Savam kely Tavęs neberadau.
Tylėjau, neverkiau, vaitojau,
Tavęs daugiau nebemačiau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-03-03 16:18:08
Nuogos emocijos. Įdomi paralelė tarp gamtos ir asmens, visgi viskas tiesiai šviesiai išsakyta, norisi kiek subtiliau.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-03-03 09:11:55
Vidinio ir fizinio skausmo sugretinimas, dar įmaišius žiupsnį pavasario...
Anonimas
Sukurta: 2010-03-03 08:06:56
Gal būt ir paslydai tik dėl to, kad jos nebuvo tuo metu šalia...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-02 23:50:02
skausmas - skausmui nelygus... o mylint netekt - didžiausias
Vartotojas (-a): martinas
Sukurta: 2010-03-02 22:44:51
Labai gražus perėjimas.