Kai tavo kiekviena ašara būna saldi,
Kai skaudi tuštuma sielą užpildo,
Kai mėgaujies tuo, kad visas degi,
Tavo dvasios agonijos niekas negirdi.
Ir žmonės lyg išgamos akim iškapotom
Užčiuopa skaudžiausias tavo vietas,
Palieka tave žaizdom išsmaluotom,
Laukia, kol neištvėręs nuleisi rankas.
Perrėžta savo gerkle dar stengies kalbėti,
Dar nori, kad žmonės išgirstų tave,
Su kiekvienu žodžiu prie mirties bandai priartėti,
Kol kūnas dar klauso tavęs, o svetimų – ne.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): martinas
Sukurta: 2010-03-19 01:25:34
Deimante, siūlyčiau nepažįstant manęs nepatarti to, ko nesuprantate
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2010-03-03 23:28:56
daug skausmo. pasistenk tai pateikti originalesniu būdu,. dabar labai jau nuvalkiotas rimavimas, pilna šablonų
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-03-03 21:13:18
Pritariu Tylsalai, Bet reikia nepasiduoti.
Rašyk ir rėk,kol nebeskaudės.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-03 20:59:42
Siūlyčiau kalbėtis su savimi ir Žmonėmis.
Vartotojas (-a): liusta
Sukurta: 2010-03-03 15:29:50
Klausyti savęs, mylėti save.!Pritariu ankstesniems komentarams.
Vartotojas (-a): Frisquet nuit
Sukurta: 2010-03-02 23:04:54
Pritariu, tikras, bet... Apie tai galima kalbėti ir ne taip aštriai. Galiu ir klysti.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-02 11:10:49
Įdomus ir netikėtas pamąstymas eilėmis. Man patiko, netgi labai. Gražus skambėjimas, toks tikras tikras, nesuvaidintas skausmas dėl kitų abejingumo...