Kai tavo kiekviena ašara būna saldi,
Kai skaudi tuštuma sielą užpildo,
Kai mėgaujies tuo, kad visas degi,
Tavo dvasios agonijos niekas negirdi.

Ir žmonės lyg išgamos akim iškapotom
Užčiuopa skaudžiausias tavo vietas,
Palieka tave žaizdom išsmaluotom,
Laukia, kol neištvėręs nuleisi rankas.

Perrėžta savo gerkle dar stengies kalbėti,
Dar nori, kad žmonės išgirstų tave,
Su kiekvienu žodžiu prie mirties bandai priartėti,
Kol kūnas dar klauso tavęs, o svetimų – ne.