Santrauka:
Yra tokių klajūnų, bet yra ir besiaukojančių jiems.
Man taip negera, kai matau,
Kad tu tempi ir mano naštą.
Tų rūpestėlių šitiek daug,
O jau ir jėgos senka, mąžta.
Brangioji, toks jau aš esu,
Tarytum laisvas tyrų vėjas.
Tavęs man reikia, iš tiesų,
Bet išeinu, vos tik parėjęs.
Geroji mano, būk šalia,
Nors jau norėtum dėti kryžių.
Tokia gal mudviejų dalia...
Bet kur bebūčiau, aš sugrįšiu.
Tu man atleisk. Ir aš kenčiu,
Klajūno vėjo nieks neglosto.
Nekrūpčiok, nenuleisk pečių,
Išsaugok man ramybės uostą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-13 17:31:45
Tik Jūs taip ir galite, Svyruokle.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-03-12 14:20:08
..puikūs iš širdies kalbantys žodžiai, jautru...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-01 22:13:16
,,Išsaugok man ramybės uostą\"...gal tokia jau paskirtis saugot...jei, kas sugrįžta :)...gražu, švelnu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-03-01 19:23:47
Autorės persikūnyjimas... Įdomiai čia vyro lūpomis :) Nedaug kas taip sugebėtų pasakyti, nedaug. Juk tai taip švelnu.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-01 17:40:59
...Ištikimybės idilė, prie kurios neįmanoma nesugrįžti...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-03-01 17:35:50
...moteriškai žavus...tikras švelnumas...
Anonimas
Sukurta: 2010-03-01 15:02:20
Švelnus, nuoširdus prašymas... neatsispirčiau... :)