Man taip negera, kai matau,
Kad tu tempi ir mano naštą.
Tų rūpestėlių šitiek daug,
O jau ir jėgos senka, mąžta.

Brangioji, toks jau aš esu,
Tarytum laisvas tyrų vėjas.
Tavęs man reikia, iš tiesų,
Bet išeinu, vos tik parėjęs.

Geroji mano, būk šalia,
Nors jau norėtum dėti kryžių.
Tokia gal mudviejų dalia...
Bet kur bebūčiau, aš sugrįšiu.

Tu man atleisk. Ir aš kenčiu,
Klajūno vėjo nieks neglosto.
Nekrūpčiok, nenuleisk pečių,
Išsaugok man ramybės uostą.