Taip tyliai bandau pasitraukti -
Nekviesti, neliesti, palikti,
Liūdesio neužsikrauti.
Niekam nežinant tave apgauti
Arba tiesiog tavęs neužgauti...
Atsigręžiu - apmiršta mano kūnas,
Net žingsnio žengti negaliu,
Lyg būt sudavęs man Perkūnas.
Aš kaltininkė nerimo tavų akių...
Plyšy mus skiriančios tvoros
Užstringa žvilgsnis tas, kurio bijau.
Jame tiek sumišimo, skausmo, širdgėlos...
Ir klausia tiktai vieno: „Išeini jau?..“
Tikresnio žvilgsnio niekada nebemačiau,
Žmogus nė vienas taip nežiūri.
Per klaikų liūdesį aš supratau -
Šuo kilnią sielą turi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-28 19:15:29
:) duoklė graži ištikimiausiam draugui
Anonimas
Sukurta: 2010-02-28 19:02:21
Emocija galėjo būti labiau suveržta.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-28 18:23:14
aš pritariu kaip lietus nuomonei
Vartotojas (-a): Frisquet nuit
Sukurta: 2010-02-28 17:48:34
Gražu. Iškart atrodė, kad apie išsiskyrimą su žmogumi. Miela. Šaunuolė.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-28 16:21:42
Jei tai iš tiesų apie šunį - gražu (nors aš asmeniškai labiau mėgstu katinus). Bet jei tai išsiskyrimo su žmogumi interpretacija, tuomet - šaunu. Ir liūdna...