Taip tyliai bandau pasitraukti -
Nekviesti, neliesti, palikti,
Liūdesio neužsikrauti.
Niekam nežinant tave apgauti
Arba tiesiog tavęs neužgauti...
Atsigręžiu - apmiršta mano kūnas,
Net žingsnio žengti negaliu,
Lyg būt sudavęs man Perkūnas.
Aš kaltininkė nerimo tavų akių...
Plyšy mus skiriančios tvoros
Užstringa žvilgsnis tas, kurio bijau.
Jame tiek sumišimo, skausmo, širdgėlos...
Ir klausia tiktai vieno: „Išeini jau?..“
Tikresnio žvilgsnio niekada nebemačiau,
Žmogus nė vienas taip nežiūri.
Per klaikų liūdesį aš supratau -
Šuo kilnią sielą turi.