Jaunystėj skubame išskristi paukščiais.
Be širdgėlos paliekame namus.
Žydrų padangių neregėti aukščiai
Vilioja kuo plačiau išskleist sparnus.
Kalnai, bedugnės, jūros nebraidytos
Ir jokio noro nėr pažvelgt atgal -
Dar tiek kelių, dar tiek neišbandyta,
Širdis ir protas dar nešaukia... gal?
Bet metams bėgant ta diena ateina,
Suvirpa klausimas tylus širdy.
Vėl norisi išgirst vaikystės dainą,
Vėl saugiai pasijust mamos glėby.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-27 18:46:59
Tai tema, kuri nesibaigia, kiek ją begvildentum. Puikiai, itin jausmingai.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-27 16:44:32
tikra tiesa...:) gražiai priminėt : ,,Vėl norisi išgirst vaikystės dainą\"
Anonimas
Sukurta: 2010-02-27 16:37:19
Jausminis. Hm, tema jau tiek kartų gvildenta..
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2010-02-27 16:09:48
Vėl saugiai pasijust mamos glėby.
Taip, kartais norisi vėl pasijusti silpnu, ir nesvarbu, kiek esi vaikščiojęs šia žeme.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-27 14:02:15
LABAI PATIKO .AČIŪ.GLAUDŽIUPRIE MĖGSTAMŲ SAVO
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-02-27 11:57:34
...ilgesinai švelniai skamba...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-02-27 11:04:26
Ačiū.Šaunu.