Mintys pačios atkartojo Aldonos kalboje įterptą patarlę* ir aš net nepastebėjau, kaip atsiradome prie staliuko su Vidinio paruošta kava. Puikus jis žmogus, tiesiog Dievo karvutė, bet ar girdėjo jis kada gerą žodį. Kalbu apie save. Nebūtų jų, tų žodžių, tiek to, bet gi jų tiek daug susikaupė, kad nors kupetomis seikėk. Pūva, dūlija, karščiuoja, o kažkodėl išlieka nepasakyti. Oi, šykštūs geram žodžiui ir priešingai, oi, kokie dosnūs, apkalboms taikomus.
     Sako, iš akių pažinsi žmogų, bet ar tikrai? Jau ir akis išmokome dažyti. Lig šiol ir Aldoną matydavau lyg pikčiūrnėlę, nesivaldančią, tiesmukišką, bet va iškrito iš  burnos – sava ašara sūri, o svetima tik šlapia ir akys žvilgt giliau. Ir Aldona jau kitokia - mažiau dažų, o gražesnė..  
     - Dzieduli, klausiau jau, bet nepasakei, kodėl tau norėjosi patekti būtent į gegužę?
     - Kažkada irgi pirmą kartą važiavau į Vilkiją.
     - Betgi aš ne pirmą. Tai gal ir Aldoną turėjai, nes ši tikrai pirmąkart?
     - Nežinau, Pranai, nežinau. Gal ir turėjau. Gal. Tačiau teisybė, kad kuomet Aldoną  matau kartu su tavimi, man visuomet labai gera.
     - Tikrai?- sukluso Aldona ir pažiūrėjusi į Praną,- Kažin, kiek reikia metų, kad ir tu būtum toks, kaip dziedulis?
     - Per dvidešimt, - pasakiau, nors ne mano nuomonės klausė.
     Visi gurkštelėjo kavos, bet jaučiau, kad iš padilbų sužiurę mano pusėn. Tylėjau, nors kavos puodukas rankose pradėjo virpėti.
     - Gerai, ponai. Leiskite man užbaigti skaityti, ką anksčiau pradėjusi, tiksliau, - ką įpusėjusi. Jeigu atvirai- asmeniškai aš jau perskaičiau. Kažkaip atsitinka, kad įsiurbiu akimis visą tekstą, įsiurbiu ir perskaitau. Taip atsitiko ir šį kartą. Todėl galima sakyti, kad aukojuosi jūsų labui, - pasakė Aldona, pakėlė karietos dienoraštį arčiau akių ir:

                                      b) štai toks skausmingas epizodas

     Džiaugsmingai išsižiojo giedoti varnėnas. Bet už kažkurio namo kampo pokštelėjo šūvis. Ir paukštis nukrito. Vos spėjo sugrįžti į savo namelius iš tolimos kelionės, vos spėjo išsižioti pavasario pašvilpavimui ir štai tokia kruvina jo lemtis. Parskrido, kad pašvilpautų pavasarį žmogui ir gavo nuo jo kulką.
     Sakykite, žmonės, ar tai  ne Lietuvos tragedija, kai  šaunama į čiulbantį paukštį?
     Regiu, guli negyvas. Regiu, priėjo prie jo Arūnas Sniečkus. Pakėlė. Žiūrėjo į paukščio atmerktas akis ir tylėdamas padėjo ant  ąžuolinės Jono Juškos krūtinės.
     Kodėl taip? Kodėl tą negyvą paukštį prireikė padėti ant  ąžuolinės Juškos krūtinės?    
     Nedrąsu Arūną  klausti, kodėl jis taip padarė. Brolių Antano ir Jono Juškų skulptūros dar nebaigtos drožti. Galbūt jis taip padarė, prašydamas ąžuolų, kad kartu su Juškų dainomis kažkaip primintų ir varnėno mirti?
     O gal tai buvo pats sunkiausias klausimas ąžuolui- ar galima tikėti, kad kada nors Lietuva galėtų išmokti padainuoti visas Juškų dainas, jeigu va ji šauna į paukštį, šauna į dainą.
     Ne kur nors, o čia pat, prie jo drožiamo ąžuolo, atsigula nakvynei Algirdas Vaišnoras ir girdi, kaip kalba nebaigti dar drožti ąžuolai.
     - Pamiegok, pailsėk, pavargęs žemės sūnau. O mes tau atsiųsim gražų, gražų sapną. Iš ten, iš to gyvenimo, kur jie, sapnai, gimsta, iš kur ateina įkvėpimas ir tikėjimas. Čia gi, šitame gyvenime, deja, deja, dar žmonės ir giedantį paukštį  sušaudo.
  
      Aldona neskubėjo užversti karietos dienoraščio, lyg nepanorusi šitaip sutrukdyti skaitymu sukauptą tylą. Anksčiau už ją apie perskaityto teksto pabaigą pranešė Pranas, nerangiai sujudęs krėsle ir pasakęs, kad, girdi, būna ir šitaip. Tačiau į tai neatsiliepė nei Aldona, nei Vidinis, nei aš. Ir vis dėlto tyla nebuvo tuščia. Puikiai pajaučiau, kaip iš jos į smegenis ar nervus kažkas jautraus sukrenta, bet be fizionomijos – kad nei paveikslu į drobę, nei žodžiais į sakinį, nei kaip kitai negalima apčiuopti. Reikia tylėti ir laukti, kol šitokia beformė migla susilipdo į bent kiek aiškesnį suvokimą.
    - Ar žinote, ponai, kas yra amnezija? - netikėtai net sau, nubedęs akis į ataušusią kavą, beveik kuždėdamas paklausiau. O po kurio laiko, nepajudėdamas: - Tai liga, silpninanti atmintį ir net ją visiškai sunaikinanti Taip, ponai, tai sunki liga. Tačiau atminties apie padarytas niekšybes net amnezija nesugeba užmušti. Patikėkit, nes ir aš turėjau šautuvą. Ne medžioklinį, bet ir juo galima buvo sušaudyti giedantį paukštį.
     - Ir varnėną? - paklausė Vidinis.
     -Ir varnėną, Vidini. Bet tu tai žinai...
     -Ačiū, -kažkodėl pasakė bičiulis ir atsikvėpė taip gilia, kad, regis, per visą Savęspi  nugriaudėjo perkūnija. O Pranas:    
    - Štai kaip būna. Neretai žmogus brenda per purvą, kai galima nebristi, bet...
    - Kas „bet“? - atrodo, skubėjo greičiau išgirsti ir baigti kalbą Aldona.
    - Būna, kai perbridęs balą, tą jos purvyną, staiga išgirsti: sustok, žmogau. Va, pažiūrėk, piešiau žmogelį, o nupiešiau tikrą lietuvį. Ir, beje, tenka stebėtis - iš  kur tai atėję?  Iš kokio įkvėpimo toks piešinys? Tačiau aš suprantu, kad jums, mieloji Aldona, šių žodžių neužtenka, kad galėtume ką nors suprasti.
     - Kaip, kaip, Pranai, pasakei? Mieloji?
     -  Na taip, „mieloji“. Tačiau paklausykite, ponia.
     - Kol kas man tiek pakanka, vežėjau.- Ir lengvai, tiesiog su vėjeliu:- Vis dėlto - mieloooji! Iš tikrųjų, būna, kad perbrendi balą ir pamatai, kas gražu, kas žmogų puošia, kas ji daro tikru lietuviu.

Užrašai iš Savęspi
* Sava ašara  sūri, o svetima tik šlapia...