Mažytę mokė:-
\"Eik tiesiu keliu,
Šalikelės prie gero neveda\".
Ir aš klausiau.
Jaunystės vėjo, ryžto kupina
Skridau be posūkių,
Be kryžkelių-
Vis tiesiai.
Ir niekur nesustojau
Pamąstyt,
O gal ne visada ir tiesūs
Keliai į laimę veda?
Dabar jau neskubu,
Nereik primerkt akių,
Nes vėjo to nebėr.
Žiūriu plačiai,
Su gailesčiu žiūriu,
Kad daug ką praradau
Tiktai todėl,
Jog mano kelyje nebuvo
Kryžkelių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-25 21:54:57
gilus pamąstymas...bet kas žino kaip geriau...ir kas žino - kaip būtų, jeigu būtų...galim tik dabar bandyt daryt taip, kaip norim - tik bandyt :)
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-02-25 13:05:07
Sutinku su šiais pasvarstymais. Kiekvienoje kartoje yra ir laužančių užtvaras, ir einančių pramintais \"teisingais\" keliais. Pralaimėjusių būna ir tarp tų, ir tarp kitų...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-24 23:17:09
Taip, tos kryžkelės grūdina ir palieka neišdildomą pėdsaką. Netgi karti patirtis yra būtina. Reikalinga pusiausvyra, ji padeda atsirinkti tiesą. Geras pamąstymas.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-24 21:54:58
Dar bus tų kryžkelių, manau, kai neskubėsi, o kai eisi pamažu plačiu gyvenimo keliu...
Anonimas
Sukurta: 2010-02-24 21:39:49
Pamąstymas.
Perkeliu į jausmus.