Namuose tik aš viena:
Klūpiu ir meldžiuosi,
Gal išgirsi mane...
O tu vaikštai po mano namus.
Liūdesys užvaldo. Mane:
Klūpiu ir meldžiuosi,
Nesustingt ilgesio rūme...
O tu vaikštai po mano namus.
Vienatvė užklumpa kampe:
Klūpiu ir meldžiuosi,
Nenutruks svajų gija...
O tu vaikštai po mano namus.
Trūkumas parklupdė tyloje:
Tad klūpiu ir meldžiuosi,
Tu pagaliau rasi mane...
O tu vaikštai po mano namus.
Aš gėlė, štai vanduo:
Klūpim ir meldžiam,
Kad tai būtų ne žiema...
O tu vaikštai po mano sielą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-02-24 13:32:13
Tas \"klūpau ir meldžiuosi\" kartojimas taip stipriai paveikia, kad eilės, aš manau, ilgai išliks ne vieno mintyse...
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-02-24 13:20:33
prasmingas pasivaikščiojimas po namus,bet pereinantis į sielos užkaborius... vadinasi - prisimelsta...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-02-24 13:03:44
graži malda... labai