. Neretai girdime, kad šiuolaikiniam jaunimui trūksta tautinės savimonės, patriotiškumo, lietuviškumo ir meilės tėvynei. Būtent tai įvairiausiomis priemonėmis stengiasi mums įskiepyti valdžios vyrai, atsidavę patriotai ir gerbiami istorikai. Viską užvaldžiusių technologijų amžiuje vis didesnę reikšmę įgauna tėvynės samprata, kuri dabar yra traktuojama kaip brangi vertybė. Žmonės, paklausti, kas jiems yra tėvynė, atsako skirtingai. Vieniems tai gyvenamoji vieta, kitiems Lietuva, nors jie jau dešimtį metų valgo emigrantų duoną, o tretiems - gimtasis kaimas. Aišku viena - visiems tėvynė yra ten, kur miela ir gera, kur norisi sugrįžti ir yra šiltų prisiminimų.
. Kiekvienas, nesvarbu, jis vargšas ar verslininkas, politikas ar menininkas, jaunuolis ar pensininkas, pasakys, jog ten, kur jo namai, ten yra gerai. Net nepastebėdami mes viską savo tėvynėje idealizuojame - miškai Lietuvoje mums gražiausi, oras švariausias, jūra žydriausia, o duona skaniausia. Vienas garsus XIX-XX a. mūsų šalies poetas Maironis rašė: "Graži tu mano / Brangi tėvyne, / Šalis, kur miega / Kapuos didvyriai." Iš tiesų, tėvynė kiekvienam yra ir graži, ir brangi. O antroji šio posmo dalis įrodo, jog tautiečiai nevengia idealizuoti, girti ir net hiperbolizuoti savo gimtų namų vaizdą. Maironis padovanojo brangų palikimą Lietuvai ir jos žmonėms - ne vieną eilėraštį, skatinantį mylėti, branginti, puoselėti ir ginti savo tėvynę. Maironį aš apibūdinčiau kaip be galo svarbią asmenybę Lietuvos tautai. Poetui mylėti tėvynę reiškė būti. Jo meilė ir atsidavimas įkvėpė kitus kūrėjus kurti, o žmones vienytis ir žengti pirmą žingsnį nepriklausomos Lietuvos link.
. Nesuklysiu pasakydama, kad Maironis ir kiti garsūs lietuvių tautos žadintojai, tokie kaip antai S. Daukantas, M. Valančius, J. Basanavičius, gyveno pačiu laiku. Tuo metu, kuomet Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir griežtoje priespaudoje. Turėtume lenkti galvas ir dėkoti tiems, kurių dėka mes dabar galime kalbėti lietuviškai ir vadintis Lietuvos piliečiais. XX a. pab. lietuvių vieningumas ir meilė tėvynei buvo tas variklis, kuris vedė mūsų protėvius į kovą, kurioje reikėjo laimėti ir atgauti tautiškumą arba garbingai žūti už Lietuvą. Štai, kas yra pasiaukojimas savo gimtam kraštui, kuris suvienija visus bendru tikslu, tada visi lyg vienas pradeda alsuoti meile savo šaliai.
. Asmeniškai man meilė tėvynei yra savaime suprantama pareiga, kurią turėtų jausti kiekvienas. Aš tėvyne vadinu namus ir nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje bebūčiau, tačiau tėvynės ilgėtis nenustosiu. Manau, tai įrašyta kiekvieno širdyje. Ne veltui viena lietuvių patarlė byloja: "Visur gerai, bet namie - geriausia". Žmogus gali prisitaikyti prie įvairių aplinkybių, prie šalčio ir karščio, prie turto ir skurdo, prie šviesos ir tamsos, tačiau ta vieta, kurioje lietuvio siela džiaugiasi, kur yra jam brangūs ir mylimi žmonės, kur daug prisiminimų, visada mums siesis su Lietuvos vardu.
. Taigi, mylėti tėvynę reiškia tą patį, ką kvėpuoti, gyventi, mąstyti. Meilė tėvynei yra jausmas, neatsiejamas nuo žmogaus. Mano nuomone, šis jausmas nėra visųs atskleidžiamas, demonstruojamas ar aiškiai išreiškiamas, tačiau širdyje jį nešiojamės visi. Kaip vienas mano mėgstamas poetas alytiškis rašė: "(...) Bet negi taip mažai turėti dangų?". Dažnai nesusimąstome, kodėl matyti dangų virš galvos, žemę, ant kurios vaikštome, yra daug. Rodos, paprasta ir kasdieniška, tačiau iš to susideda gyvenimas, o tėvynė vaidina svarbų vaidmenį mūsų gyvenimo filme.