Santrauka:
O kai išeina pranas su lazda...
Jonai, netikėjau,
Kad mirsiu pirma,
O jis padarė taip, deja -
Išbėgo iš sodybos kiemo
Ir dingo -
Kelio jau nėra.
Takelis spraudžiasi giliau į žemę,
Bet ji nepriima ir jo -
Apaugo žolele,
Samanėle apsamanojo,
O kai išeina pranas su lazda,
Tai argi žingsniai?
... ir seniai velkasi žeme,
Kaip samana...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-02-22 12:24:07
Vaikystė ir senatvė gražaiusia būtis žmogiška - vaikystė - dar nenutolę nuo Dievo, senatvė - jau artėjantys prie Dievo...
velkami (esi) žeme...
Anonimas
Sukurta: 2010-02-22 02:56:08
Kiti už mane viską parašė. Ir Tu.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-22 00:53:47
"... ir seniai velkasi žeme,
Kaip samana..."
va, šitas - labai labai
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-02-22 00:50:10
O man atrodo, kad senatvė yra vienas gražiausių gyvenimo etapų. Ypač ta giliamintė senatvė, kurią randi kone kiekvienam Granausko darbe, kaimo autobusų stotyje ar tiesiog vienkieminėse sodybose.
Kaip samana...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-22 00:49:19
Oi, tik nereikia, Pelėda. Man rodos, dar ir polkutę sušoktumėt su simpatiška moteriške. O dabar - seniai velkasi žeme. Aišku, eilėraštis savam stiliuje - puikus, bet kam taip be jokios alternatyvos :)