Pavirtę medžiais

Prinoko vakarai –
     ant smilgų mažas saules varstom.
Sakai man: „negerai,
     juk raškom uogas nuo dangaus apsiausto“

  Dievybės kąsniai ant mirtingų lūpų –
       nepaisom žemėj sukurtų tiesų.
Aš lietų surenku išnuogintu lig pusės kūnu,
    tu veltinius veli iš šimto pluoštų debesų.

Ir taip kasdien po sūkurį spalvingų dūmų
    drugiais įtraukiame pilnus plaučius...
Šventus namus statai užu erškėčių krūmo –
    žiedų kvapuos išmirkęs mūsų guolis bus.                              

Visus ginklus užglaistėm vandenynais,
     taika pakrikštijom savus jausmus.
Aš baltą veidą priglaudžiu prie tavo kūno,
     ligi aušros dėvėkime nakties rūbus.
MoneLi

2010-02-21 12:48:27

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2010-02-22 21:08:29

Man irgi labai patiko, labai gražūs ir prasmingi palyginimai...

Vartotojas (-a): Vynas

Sukurta: 2010-02-22 20:34:18

Patiko. Du vidurinieji posmai - ypač.

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2010-02-22 12:32:59

Apsiaučia švelniai taikinga romantika. Labai gražia poetine kalba.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-02-21 16:26:30

Aš lietų surenku išnuogintu lig pusės kūnu,
tu veltinius veli iš šimto pluoštų debesų.
Gražiai pasakyta.
Naktis - susitaikymo metas, tokiu laiku žmonės būna jautresni, atlaidesni, susimąstę...

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2010-02-21 15:52:30

nedaskaičiau.