Prinoko vakarai –
     ant smilgų mažas saules varstom.
Sakai man: „negerai,
     juk raškom uogas nuo dangaus apsiausto“

  Dievybės kąsniai ant mirtingų lūpų –
       nepaisom žemėj sukurtų tiesų.
Aš lietų surenku išnuogintu lig pusės kūnu,
    tu veltinius veli iš šimto pluoštų debesų.

Ir taip kasdien po sūkurį spalvingų dūmų
    drugiais įtraukiame pilnus plaučius...
Šventus namus statai užu erškėčių krūmo –
    žiedų kvapuos išmirkęs mūsų guolis bus.                              

Visus ginklus užglaistėm vandenynais,
     taika pakrikštijom savus jausmus.
Aš baltą veidą priglaudžiu prie tavo kūno,
     ligi aušros dėvėkime nakties rūbus.