Santrauka:
Net kryžiai jau, stovėti neištvėrę, // nuvirto pakėlėm.
Nebus eilių.
Jau išdainuotas.
Nors jų ir būta ne tiek daug.
Bet būdavo drąsu
Žiūrėt į gimtą sodžių
Ir paniūniuot
Į vieškelius sukritusius
Jo žmones ir namus.
Dabar ir jie žole apžėlę -
Kam kalbint juos?
Kam budyti kapus?
Net kryžiai jau, stovėti neištvėrę,
Nuvirto pakėlėm
Ir laukia, kol gulėdami supus.
Puvėsiams nukeliu kepurę.
O ten, kažkur jų krūvoje,
Nukritus Kristaus statulėlė guli.
Aš – jam,
Jis - man
Negalime padėt.
Nebent tik žodžiu,
Nebent tikėjimu,
Kad dar nors taip
Gimtasis sodžius
Kalbina akis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-02-21 21:21:51
...TAI perskaičius, lieka širdy... lieka ŽODŽIAI...MEILĖS ŽODŽIAI SAVO TĖVYNEI...puikus didingas kūrinys, jei JIS taip moka veikti skaiytojo jausmus...ačiū, Pelėda...labai....
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-02-21 17:26:58
Taigi Pelėda, nežiūrėjau į autorių (slapyvardį), skaičiau tekstą, rašiau įspūdį.
Ne aš nežinau ar jūs mylite mane (šiame tinklalapyje kvinta slapyvardžiu) ar ne.
bet skamba tai tikrai kvailai. kas liečia mano mintis tuo klausimu, galiu pasakyti tiek, kad neužsidavinėju sau tokių klausimų. falšyvų.
(kokiuose metuose jūs save labiausiai vertinote kaip asmenybę, individualybę, ar žmogų, irgi nemąsčiau.) tik apie literatūrinį tekstą kurį publikuojate skaitytojui.
Nesupyk Pelėda, tikrai nepažvelgiau į autorių - niką, komentuodama, ir skaitydama. (skaičiau visus iš eilės ir rašiau įspūdį kurį pajutau skaitydama tekstą.)
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2010-02-21 16:54:35
AčiŪ, kvinta, bet negi galvoji, kad aš pats sau patinku? Jau šimtą kartų geriau tas, kuriuo buvau prieš 60 -70, ar daugiau metų.
Būk.
Nesimaivyk, juk žinai, kad Tave myliu.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-02-21 16:19:10
jei Kristaus būtai paklausę, ar jam reik tų statulėlių?..
man patiko tiek citata:
Žiūrėt į gimtą sodžių
Ir paniūniuot
Į vieškelius sukritusius
Jo žmones ir namus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-21 16:05:02
Mes visada kalbinam praeitį. Net ir patys to nenorėdami. O ypač, kai ji susijusi su tokiais prisiminimais, kuriuos mini Pelėda. Liūdnas, kvepia miela nostalgija. Ir dar kaimu...
Anonimas
Sukurta: 2010-02-21 10:24:57
ŽolE.
Gyvas kūrinys.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-02-21 09:54:50
Gimtasis sodžius kalbina akis --- Autoriaus kalbėjimai nuolat verčia stabtelti, atsigręžti, peržiūrėti vertybes. Jie tokie natūralūs ir prasmingi.
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2010-02-21 09:38:13
Žodžiai į širdį.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-21 06:27:18
Tai mūsų turtas, kurio vaikams nebepalikom