Ąsotis tuščias vis stovėjo,
Ragautas vynas nederėjo
Aušros giesmių augintų uogų
Surast, užuost širdim reikėjo...
Ir gaudė, kaip varpai ąsotis
Ir jo gaili rauda girdėjos -
Kol debesim atvytas vėjas
Šventa mana byrėt pradėjo...
Ąsotis ir mana derėjo -
Saulėlydžio gaisruos žibėjo
Ir vis skambėjo ir skambėjo...
Ąsotis ir mana byrėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-21 23:29:00
o man asmeniškai jis patinka :)...man savas kaip vaikelis:), netyčiukas :)...gal reikia mokėt skaityt
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2010-02-21 16:33:42
balastas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-21 15:43:25
Ąsotis ir mana derėjo, byrėjo... Įdomi mintis. Iš tiesų burtai. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-02-21 13:13:01
Mana (dievų maistas) > kirtis pirmame skiemenyje.
Reikėtų daugiau svorio, jėgos. Raiška skamba kiek vaikiškai.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-21 12:56:44
kartais eilės ir mintys tiesiog išsiveržia ir nekyla ranka jas perrašyt, perrimuot
Anonimas
Sukurta: 2010-02-21 12:47:17
Tiesa, gerą mintį kiek trikdo toks ritmiškumas. Galbūt jis savaime susidėliojo:)
Anonimas
Sukurta: 2010-02-21 10:30:44
Lia lia lia rimavimas, nors mintelė yra.