Sapną sapnavau, kad numiriau.
Mačiau ir karstą stovint...
Priėjau arčiau, pasilenkiau,
O gi tikrai – mano lavonas.
Truputi keista pasidarė
- Kodėl bažnyčioj?
Lyg tai sakiau visą gyvenimą,
Po mirties norėčiau pelenais pavirsti.
Kad nelaidotų, kape susmirdusiam...
O išdidžiai prieš vėją išbarstytų,
Kad nė vienam besikėsinančiam
Į ramybę mano – minčių nekiltų...
Staiga apsidairiau, aplink taip tuščia...
Ausyse tyla skausmingai spengė...
Ir susivokiau, tą pat sekundę.
Kad net nėra kam mano karsto nešti...