Tai, kad Aldona su Pranu nesutiko nakvoti mano buste, teikė dvilypį jausmą. Buvo nesmagu girdėti atsisakant juos nakvynės, jausti, kaip mano prašymai nuslysta kažkur po šunelio uodega, bet vėlgi negalėjau nepasidžiaugti, kad senosios tradicijos „Dženėje“ išlikę, kaip mano laikais. Per tuos metus nebuvo kelionėje nakvynės, kuri mane išviliotų iš karietos. Joks viešbutis negalėdavo įversti į lovą,. Karieta buvo namai, bažnyčia, darbas, poilsis. Ir viešbučiams būdavo lengviau ateiti į karietą, negu man į juos.
     - Bet pažadėkite, kad sugrįšite. Bent tiek. Pernakvosite ir sugrįšite.
     - Žinoma, vežėjau. Netgi botagą palieku, - pasakė Pranas.
     - Kartu pasidžiaugsime Vasario šešioliktąja, - tarė Aldona ir tūptelėjusi: - Atia, dzieduli. Nelinksma, nelinksma ta senatvė, kai pažiūriu, bet jeigu pasirinkai ją,- laikykis už jos. Gerų sapnų.
     - Ačiū, bet pabandysiu nesapnuoti.
     Tik vienas težinau, kaip labai knietėjo išeiti kartu su Aldona ir Pranu, bet baimė buvo didesnė. Buvau įsitikinęs, kad taip elgtis negalima, jeigu nenorima prisišaukti kažkokios nesuprantamos, bet labai įtikėtinos nelaimės. Sugrįžęs atgal prie staliuko atsisėdau savo vietoje. Kitos dvi kėdės tuščios, bet – ar tikrai? Netrukus iš kėdės, kur sėdėjo Aldona, išgirdau:
  
                         Mane motina mažą
                         Tai augino gražiai -
                         Dangų tėviškės rašė
Švitrūs paukščių sparnai.
                         Sulapojo berželiai:
- Mergužėle, atmink -
                         Kad išėjus į kelią
Kaip namo reiks sugrįžt.

     Daina buvo tyli. Labai tyli. Tačiau neabejojau, kad tai jos dainavimas ir kad taip tyliai dainuojančią ją girdžiu, kaip tada, kai „sulapojo berželiai“... Tas laikas jau toli, pasilikęs tuose metuose, kuomet karieta „Dženė“ išvažiavo į savo pirmąsias keliones.
     -Taip, taip, dzieduli, tai buvo tuomet,- išgirdau iš kėdės, kur sėdėjo Pranas. - Bet tada, kai šią dainą dainavo, ji jau buvo aprimusi, o prieš tai...
    - Kas „prieš tai“? Na, kas? Tavęs atėjusi neradau? Tai iš kur galėjai žinoti, kas „prieš tai“?
    - Žinau, Aldona. Neužmiršk, kad ne kur, o Radijo karietoje toks triukšmelis. Neįmanoma nežinoti.
    - Neužsižiopsok. Ne karietoje, o dziedulio kėdėje esi.
    - Betgi dziedulio atmintis jau atsigauna. Nepasakysi, kad nukempusi. Argi- ne?- paklausė Pranas iš tuščios kėdės, paragindamas mane geriau atsiminti Aldoną tuose metuose. Pasirodė, kad tai padaryti man nebuvo sunku. Net atsilošiau išgirdęs ją kitokią. Ir jau girdėjau ją kaip tų metų gegužę, kuomet ji pirmą kartą išsiruošė kelionėn karieta.
ALDONA. A-ha! Štai kur ji, Radijo karieta. Tačiau kodėl taip? Karieta yra, o kur kiti?  Kur bent vežėjas? Vežėjau, a-ūūū!, - pašaukė, bet neišgirdusi nieko, dairėsi aplink, kalbėdama:- Tik botagas. Nė gyvos dvasios. Šitaip man dar nesitaikė, - nepatenkinta  niurnėjo ir vėl:- A- ūūū, a-ūūū, vežėjau! Negi ir tuomet sugebi vėluoti, kai karietoje ponia Aldona, - stebėjosi ir jau ramiau: - Pasirodo, kad
sugeba. Betvarkė,  betvarkė... Kur pasisuki, į kurią pusę pažiūri, visur chaosas ir, atsiprašant, tfu!.. Lietuviškas punktualumas.
     -  Betgi kokia gera, skambanti atmintis, - nusistebėjau ir nežinia kodėl pats pradėjau niūniuoti jos dainą:
                               Mane motina mažą
                               Tai augino gražiai...
      - Augino, augino ir išaugino vos ne Sibirui. Va, kaip būna, dzieduli. Tu matei kada taigą?- pasidomėjo Pranas iš tuščios kėdės.
       - Aš? Turbūt važiuodamas iš Vladivostoko.
       - Pro keleivinio traukinio langą?
       - Ne visiškai taip. Traukinys keleivinis, bet vežė kaip krovinį. Gal medieną, akmens anglį, geležies rūdą... Tuomet krovininiai traukiniai Didžiąja Sibiro magistrale važiuodavo sparčiau, negu keleiviniai.
     - Nesupratau,- po valandėlės atsiliepė Pranas
     - Tai kad ir aš nelabai. Visas ešelonas demobilizuotųjų iš kariuomenės. Po Karibų jūros krizės... Pro to ešelono langus ir taigą  pamačiau.
     - Ne, tai  ne Aldonos taiga,- vėl Pranas ir lyg užjusdamas , - Neįsivaizduoju, kaip ji tokia trapi
po tą taigą su kirviu ar pjūklu. Ar tu supranti apie ką aš?
     Supratau, ko klausė, tačiau dar giliau nusileidau į Savęspi ir erdvės pasidarė daugiau, akustika pagerėjo ir vėl klausiausi, kaip Aldona dainuoja aną dainą.
                        
                        Ak, vežėjau, vežėjau,
                        Nesakysiu aš tau,
                        Kad ne kartą mylėjau,
                        Bet ir vėl pamilau...
                        Pamilau kaip princesė.
                        Kaip karaliaus dukra -
                        Stebuklinga, vežėjau,
                        Tavo ši karieta.
      
     Ir kai atrodė, kad jau jokie būgnai negali trenkti tylumoje, kurioje lyg antelė ežere tyliai plauko daina, netikėtai garsiau už būgnus pakilo pati Aldona.
     - Ėgi, ponai, prisipažinkite, kuris pasakėte, kad ši šalis nemoka juoktis. Nagi - kuris? Jeigu aš, netikėkite. Ar girdite? Nei man, nei niekam. Ne-ti-kėėėė-kite!  Manau, suprantate į kokią keblią padėtį patekau. Štai karieta, bet ji tuščia. O žadėjo, kad lauks, su gėlėmis pasitiks. A- ūūū,   vežėjau! Dėkoju už gėles. Matyt, užmiršai, kad gera vieta tuščia nebūna. Gyvenimas, o juo labiau karieta – ne taiga ir pasiklysti  joje moteriai, sakyčiau, būtų  pernelyg  negarbingas reikalas. Bet vis tiek, vežėjau, tu man dar pašokinėsi. Demokratija be botago, pasirodo, Lietuvėlei netinka.
    - Aldona, - it gyvatės geltas  pašokau nuo savo kėdės.- Aldona, tu ką? Leisk, tave  pasveikinti gimtadienio proga.
    - Pradžioje sveikink su vasario 16-ja, o paskui gimtadienio proga. Supratai, vežėjau?
     Atsirėmiau ranka į sieną.  Kambaryje tylu, o ten, Savęspi, ko tik neišgirsi. Bet man kažkodėl nesinorėjo palikti Aldonos Vederaitės ir stengiausi atsiminti viską, kas iš jos lūpų.
     Kai grįžo sovietai. Pradėjo mums giminės siųsti siuntinius. Rūpinomės šiek tiek taupytis tų rublelių. O paskui pabėgome. Neturėjome jokiu dokumentų, tai negalėjome nusipirkti ir bilieto. Neparduodavo. Moterys rusės padėjo nusipirkti. Mes tada jau buvome atvežtos prie geležinkelio. Iš taigos nebūtume išvažiavusios. Jokiu būdu. Tai, ot, rusės mums nupirko iki Minsko bilietą ir tokiu pačiu traukiniu- prekiniu - atvažiavome iki Maskvos. Paskui jau nuo Maskvos normalesniu - iki Minsko. O iš Minsko vėl vargais - ne - galais parsikapstėme ir į Vilnių.
- Taigi, žmonės gyvena ir miršta. O būna ir kitaip - numirę, o gyvenam,- atsiliepė į savo dukros pasakojimą savanoris Jonas Vederys. Iš ten, iš toli toli, iš Rešiotų lagerio...