Užrištos akys aklinoje tamsoje.
Paskandintos rankos ašarų pakalnėje.
Supančiotas kūnas žemiškoje
pilkumoje.
Išplėšta širdis nežinanti
kelio atgal...
Netobula.
Sužeista žiemos speigų!
Mirštanti siela tolimoje
praeityje.
Ir užmiršta svajonė jau
nebegyva.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): paukščio sparnai
Sukurta: 2010-02-17 19:17:20
Nelabai įsimintinas darbas. Taip, kartais reikia išsikalbėti, nusiimti visą naštą nuo savo pečių. Bet viskas praeina, o po to lieka toks kūrinys, kuris vėliau tikriausiai atrodys juokingas.
Vartotojas (-a): Aiškiaregė
Sukurta: 2010-02-17 12:04:58
Ir tai praeis. Su paauglyste.
Vartotojas (-a): lūpdažis
Sukurta: 2010-02-16 16:22:51
Tamsus, beprasmis mąstymas. Linkiu šviesesnių minčių.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-15 18:37:35
Užsivėrus vienoms durims, visada atsiveria kitos.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-15 17:07:07
šaunus paraginimas...aš irgi prisidedu : pirmyn :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-02-15 17:06:31
Išplėšta širdis nežinanti
kelio atgal...
...stiprūs potėpiai...patiko...