Santrauka:
Padainuokim tarmiškai... :)
Nieka nekalbėkim, da pabūkim tylus,
Kai naktij užsnūda šėlstantys garsai.
Jau žalia žvaigždiala laidžiasi an šila,
An viršūnių aglių dega jos plaukai.
Nieka nekalbėkim, tegu akis džiaugias,
Gaudant tarp šešėlių properšas šviesias,
Tegu paiša taku mum pa kojam jauku
Su šviesa menulia, glostančia šakas.
Juk, atroda, žodis nat ištartas tyliai
Tų šviesos stebuklų ims kvapu nupūs,
Išbirės an žemes rūka gabalėliais
Debesėlių kūnai i padengs lapus.
Nieka nekalbėkim, likime nebylus,
Uždarykim tyliai atlapas duris.
Tegu ims kalbėti mūsų žvilgsniai gilus,
Jie daugiau nei žodžiai šiūnakt pasakis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2010-03-18 08:32:12
Didelė vertybė - puikus eiliavimas, tobula klasikinė strofa. Artimas dūšiai eiliukas.
Anonimas
Sukurta: 2010-03-01 20:14:33
gražiausi pakartojimai: Nieka nrekalbėkim.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-02-16 19:47:21
iki ašarų sujaudinta, iškilo gilūs prisiminimai. Į mėgstamiausius iš karto.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-14 21:51:35
och...glostantis ramumas
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2010-02-14 13:52:32
Patiko labai...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-02-14 13:15:13
Gražiai suriktavotas ailėraštis Valentiną denas progu.Tikrai valentiniškas.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-02-14 12:45:54
Teip. Kartais kalbėt neraikia. Visa būna širdžiu pasakyta.