Nieka nekalbėkim, da pabūkim tylus,
Kai naktij užsnūda šėlstantys garsai.
Jau žalia žvaigždiala laidžiasi an šila,
An viršūnių aglių dega jos plaukai.

Nieka nekalbėkim, tegu akis džiaugias,
Gaudant tarp šešėlių properšas šviesias,
Tegu paiša taku mum pa kojam jauku
Su šviesa menulia, glostančia šakas.

Juk, atroda, žodis nat ištartas tyliai                              
Tų šviesos stebuklų ims kvapu nupūs,
Išbirės an žemes rūka gabalėliais                                              
Debesėlių kūnai i padengs lapus.

Nieka nekalbėkim, likime nebylus,
Uždarykim tyliai atlapas duris.                              
Tegu ims kalbėti mūsų žvilgsniai gilus,                
Jie daugiau nei žodžiai šiūnakt pasakis.