Santrauka:
(2008m. ruduo )
Ryto žaroj pragysta paukščiai...
....................................................
O Meilė -
Paskandinta toliuos vandenų.
.....................................................
Nugairintu, tamsiu veidu žvejys
Įmerkia tinklą...ir kantriai laukia...
Saulė nardo tarp bangų.
O mintys plazda ant sparnų žuvėdrų!
Ir žvilgsnis dingsta...link krantų!
.....................................................
Jis meldė jūros Dievą: tik - laimikio...
.....................................................
Ištraukęs tinklą, žvelgė
Nuostabos žvilgsniu...
Kas čia?....
Laimikis ar Neptūno pokštas?
Apaugusi maurais, švytėjo Meilė...
Kaip smiltis kriauklėj ,virtusi perlu!
.......................................................
O Dieve,
Kuo užrūstinau Tave?
Ar to meldžiau!?...
.......................................................
Viena, kaip karalienė raizginiuos tinkų
Ilgai ji laukė...palikta visų...
Nedrąsiai rankom paliesta.
Baisu!!!
Išmesiu : svarstė žvejys...
Debesų rūku...jau vėjas nešė aidą,
Prakeiksmą Dievų:
Meldei - gavai !
Turėk dabar!
Pagarbiai saugok ir nesmerk !
Tai dovana Dievų!
Laimikis retas, iš tiesų!
.........................................................
Lėtai...kaip niekad atsargiai,
Išpainiojęs iš maurų, raizginių,
Žvejys, pajutęs paslaptingą Meilės galią,
Apgaubtą paslapties šydu...
Patraukė akmenų grįstu taku
Namų link -
Apkerėtas skirtu likimu!
........................................................
Sušildyta namų ugnelės...
Prakalbo Meilė...
Nelauktu balsu...
,,Tu nebijok žvejy...palauk...
Prisijaukink...širdim priglausk!
Nesitikėjai...juk manęs geidei,
Tik - laimikiu mane kvietei!
Juk pamiršai, kadais manei,
Kad paskandinęs - amžinai,
Pamirši kuo buvai,
Juk apgavai,
Save pasmerkęs užmaršty buvai!
Aš juk tava...ir vis gyva...
Nors metai paslėpė mane dugne...\"
.........................................................
Prisiminimai slinko...ir sapnu
Pažadino geismų gaisru....
Tai Tu !?
O , Meile, man atleisk - meldžiu...!
.........................................................
Širdis , pavirtusi akmens luitu:
Gyveno vien tik - laukimu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-02-14 09:33:15
Gražus, ką čia bepridursi :)
Anonimas
Sukurta: 2010-02-13 21:07:41
Gal nereiktų tiek daug pasakojimo... Viskam, kas susiję su mariomis, žvejyba ar žvejais, jaučiu simpatiją. Taigi nieko daugiau nesakysiu, subjektyviai patiko:-)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-13 17:24:45
Kaip žvejys, galiu pasakyti, kad netikėtas laimikis visada yra malonus. Kaip žmogus, kuriam nesvetima visa kas žmogiška, pasakysiu, jog meilės laukimas yra kartu ir kančia (beviltiškumas), ir saldumas (viltis). O gal ir teisingai, pernelyg didelis kiekis saldumo taip susicukruoja, kad virsta jei ne akmeniu, tai kieta karamele :) Gražios eilės, teisingos.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2010-02-13 13:36:29
Dera ir skamba eilutės ir mintys, kimba prie širdies, verčia ją neramiai suklusti. Nesutikčiau tik su priešpaskutne eilute, mano supratimu, LAUKIME, gyvenant juo, širdis negali pavirsti akmens luitu.
Joje rusena užslėpta kibirkštėlė, pakanka žvilgsnio, žodžio, sapno ir ji jau liepsnoja amžinu savo šauksmu. Užmarštis ir abejingumas gali širdį paversti akmenimi...bejausme, o laukimas - dieviška dovana...
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-02-13 12:21:11
...patiko...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-02-13 12:05:14
Nuostabiai gražiai aprašyta meilės žvejyba.Mintys geros.Tai lyg pasaka suaugusiems.Puiku.