Aš tikėjau tavim, kai širdis grojo tylą
Laikas garsiai tiksėjo, nors tau - neprilygo
Patikėjau tavim, kai lietus švelniai prausė
Užrakintą padangę, kuria žemė plaukė.

Nors dabar tu šalia, bet jaučiu per toli
Sniegas pėdas užpustė ir mes – svetimi.
Vėjas sakė tiesas, nors tu jų neklausei
Aš tavęs neradau, gal delsiau per ilgai?

Prisiminus dienas ar naktis, nesvarbu...
Šiluma baugščiai glaudžias prie mano pečių
Šimtą kartų aklai tau žvelgiau į akis,
Dievu aš palaikiau, o dabar – ilgesys.

Nakčiai grojant per garsiai - tavęs teklausiau,
Man atrodė pasaulis bekraštis tik mums.
Kai staiga prabilai –  laiką troškau grąžint,
Supratau, Tu žmogus - kokio man nepažint.