Nemačiau aš virpančių  žvakių.
Ir tavęs, tėtuk, nemačiau.
Kai užaugau, mama pasakė,
Kad mylėjai mane karščiau
Už kitus, nes buvau mažiausia -
Ant pagalvės visa tilpau.
Čiūčiavai prie krūtinės priglaudęs
Ir svajojai, užaugsiu, tačiau...
Neilgai tu manim džiaugeisi,
Nes aplinkui šėlo audra.
Tavo rankų reikėjo tautai,
Kad padangė būtų giedra.
Tavo rankose vietoj plaktuko,
Vietoj kirvio- namus statei-
Vietoj mano mažyčio delno
Sunkų šautuvą spaudė tvirtai.
Tu norėjai, kad mano rytas
Būtų saulėtas ir šviesus.
Juk neveltui tėčių tiek krito
Už Tėvynę, mane, už visus.
    ..........................
Krito žvaigždės, kas naktį krito
Linko medžiai ir pūgos šėlo,
Kai krauju paplūdusi upė
Nešė, plakė rėkiančią gėlą....
    ...........................
Nevėžis žino kraujo skonį
Ir skonį ašarų vaikų,
Kurie dažnai nuliūdę stovi
Pakrantėj, apglėbtoj miškų.
Kur paskutinį kart mėlynę
Dangaus beribio matė jis,
Kur vilnys degančią krūtinę
Užliejo, ir tyras akis
Užtemdė slausmas begalinis.
Ką mąstė, ką vaitojo upė,
Ūmai nuspalvinta rausvai?
Į baltą miglą susisupę
Nuščiuvo bėgantys krantai...
    .......................
Pabiro uogos, pabiro
Ant balto veido, kasų
Įdiržę barzdoti vyrai
Kvatojo kimiu balsu,
Mergaitę ratu apsupę
Ir uogas kraujo klane.
Nekaltos vaikiškos lūpos
Vaitojo:,, nereikia, ne... „
Apsvaigę vyrai vis šėlo
Ir, rodės, galo nebus
Mergaitės veidas pamėlo,
Nutilo riksmas kraupus.
Ir blaškėsi medžiai, linko,
Ir plakė šakom:,, šalin... „
Apgirtęs juokas nuslinko
Į miško tankmę gilyn...

   ............................
Neprisimenu tavo žodžių
Tavo veido, tavęs, mielas tėti,
Bet gerai suprantu, kad už viską
Kartais skaudžiai tenka mokėti.
Už ramunę baltą palaukėj,
Už Nevėžio mėlyno vingį,
Už berželį, kuris prie kelio
Nuo skriaudų ir skausmo palinkęs.
    ...........................