pilnatis baltą audeklą rezga iš minčių
ir vilčių, užauginančių medį,
iš lopšinės aidų tavo veidą pažįstu
ir seku motinų speigo keliu,
nors ir klystu
     nemiegotos naktys
     vakarai lig ryto
     gerumu
     pakyli
         saulės išmyluota, vėjo išbučiuota,
pilnaties palaiminta
augi























ir nužėri tik miškas tolybėj,
bet blausus spindulys nepasiekia
gijos motinos - vaiko,
stabdančios laiką,