---
pilnatis baltą audeklą rezga iš minčių
ir vilčių, užauginančių medį,
iš lopšinės aidų tavo veidą pažįstu
ir seku motinų speigo keliu,
nors ir klystu
nemiegotos naktys
vakarai lig ryto
gerumu
pakyli
saulės išmyluota, vėjo išbučiuota,
pilnaties palaiminta
augi
ir nužėri tik miškas tolybėj,
bet blausus spindulys nepasiekia
gijos motinos - vaiko,
stabdančios laiką,