Bijodamas įžiebti mano aistrą,
Jau pamiršai glamones ir švelnius žodžius.
Kas lieka mums, kai kraujas nebekaista,
Kai versmės gyvasties pradėjo sekt ir džiūt?
Buities purvynai? Karceris vienatvės?
Rakštėtas laikas? Paniekos tulžis,
Kai trokšt imi apkursti ir apakti,
Nes šypsena ant lūpų nepražys?
Nes pilkos prieblandos prilieja kūną švino,
Tik sapnuose atgaunu tuos sparnus,
Kuriuos glamonės tavo užaugino,
Kai tu buvai aistringas ir švelnus,
Tad negaliu įvardyti kaip nieką,
Kas manyje aidžia viltim išlieka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-02-10 13:10:16
Gražus sonetas, skambus ir gilus.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2010-02-10 10:42:38
Ir aš kažką panašaus parašiau tarmiškoje kūryboje... :)
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2010-02-09 19:14:26
Nijoleniškas. Rakštėtas.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-09 18:55:07
Sunkūs jausmai. Egzistencializmo užuomazgos.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-02-09 18:37:54
Tikras sonetiškas sonetas. Gražu. :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-09 17:07:55
Puiku. Ką moka Nijolena, tai moka...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-02-09 16:35:29
...skambus ...iš gelmių....patiko...lieka ruduo...kažkam gražus, kažkam tik šaltas...
Anonimas
Sukurta: 2010-02-09 16:20:53
Man patiko aiški mintis.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-09 16:12:04
Nier ką trintis vantom. Liežuviais pliekites ir pingalus dalinkities. A galvoj pelenai te kūrianasi.