Bijodamas įžiebti mano aistrą,
Jau pamiršai glamones ir švelnius žodžius.
Kas lieka mums, kai kraujas nebekaista,
Kai versmės gyvasties pradėjo sekt ir džiūt?

Buities purvynai? Karceris vienatvės?
Rakštėtas laikas? Paniekos tulžis,
Kai trokšt imi apkursti ir apakti,
Nes šypsena ant lūpų nepražys?

Nes pilkos prieblandos prilieja kūną švino,
Tik sapnuose atgaunu tuos sparnus,
Kuriuos glamonės tavo užaugino,
Kai tu buvai aistringas ir švelnus,

Tad negaliu įvardyti kaip nieką,
Kas manyje aidžia viltim išlieka.