Vėjo rankos kaip tavo – iš lėto prisiglaudžia, velia
mano suodinus plaukus lyg dūmus laužų vakare.
Trūkinėja sustingus tyla tarsi luptum žievelę
praeities, kuri žuvo, nors niekad nebuvo kare.
Siuvinėtos žvaigždėm nemiegotų naktų petnešėlės
neša spindesį tavo ugningų akių. Neįleis...
užrakinti sapnai ir į neviltį krinta šešėlis.
Žvilgsniai geba kalbėtis, kai tampa draugai nebyliais.
Tai, kas vakar atrodė tiesa, šiandien aiškiai netikra
be jokių stebuklingų žolelių, būrimo namų.
Nyra saulė žemyn panaši į raudonąjį ikrą –
susitinka tankmėj mūsų rankos ir žemėj ramu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2015-07-09 17:32:01
labai nuostabu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-05-05 00:13:18
Nuostabios eilės.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-09 12:39:34
Taip, pamenu, kaip mane maloniai ir netikėtai pačiai nustebino šis Jūsų skaitomas darbas:)
ir gink dieve, nekeiskite žodelio \"ikras\" - tai viena iš stipriausių metaforų darbe;)
Anonimas
Sukurta: 2010-02-09 08:37:13
Aha, aš irgi pamenu. Paskutinė strofa man labiausiai. Sutinku su Barabu dėl ikro. Visgi gražus darbas:-)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-02-09 08:24:48
Nežinau ką pasakyti:)
Toks banguotas - vietomis labai įdomu, o vietom nuobodu. Paskutinis posmas man labiausiai patiko turbūt. Tik vietoj ikro rašyčiau kiras:)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-02-08 23:40:27
žavu , pamenu , kaip nuskambėjo iš autorius lūpų :)
Anonimas
Sukurta: 2010-02-08 23:27:16
Pulsuojančiai puikiai.
Smagu ir vėl skaityti poeziją.