Vėjo rankos kaip tavo – iš lėto prisiglaudžia, velia
mano suodinus plaukus lyg dūmus laužų vakare.
Trūkinėja sustingus tyla tarsi luptum žievelę
praeities, kuri žuvo, nors niekad nebuvo kare.

Siuvinėtos žvaigždėm nemiegotų naktų petnešėlės
neša spindesį tavo ugningų akių. Neįleis...
užrakinti sapnai ir į neviltį krinta šešėlis.
Žvilgsniai geba kalbėtis, kai tampa draugai nebyliais.

Tai, kas vakar atrodė tiesa, šiandien aiškiai netikra
be jokių stebuklingų žolelių, būrimo namų.
Nyra saulė žemyn panaši į raudonąjį ikrą –
susitinka tankmėj mūsų rankos ir žemėj ramu.