Sekundžių dūžiai suaidi ausyse
lyg būgnai trankosi krūtinėj,
su kiekvienu trenksmu vis garsėja,
o galų gale išnyksta mintyse.

Jie man primena gyvybę, tuksinčią krytinėj,
bet kada galinčią su tuo dūžiu sustot,
ir smarkų lietų, kaskart barbenantį į langą,
nuo kurio man darosi šiurpu.

Taip pat
aukštakulnių dūžius į asfaltą,
ritmingus muzikos garsus
ir mirksinčias blakstienas.

Vis susimąstau,
koks ypatingas šitas taktas,
kuris trankos nuolatos,
tik ne visados įsiklausom.

Regis, visas gyvenimas susideda iš tų taktų,
sutelpančių į sekundžių dūžius,
kurie vis primena, kaip greitai lekia laikas,
ir kursto, kuo prasmingiau praleisti jį.