Poezija, mieliausia drauge,
Ir kas gi iš tiesų esi?
Žvaigždynų dulkė?
Mėnesienos sodas?
O gal dainos akimirka
Šviesi?
Ar kelrodė žvaigždė,
Kuri mus veda
Į amžiną žydėjimą jausmų?
Į atgailos ir praradimų liūną,
Ar atpildą
Ir troškulį geismų?
Kur gęsta žvaigždės
Ir pasauliai griūva?
Betgi jau šimtmečiais
Tas viskas buvo.
O tu vis ta pati šviesi,
Tai kas gi
Iš tiesų esi?
Norėčiau įsipint į tavo burtus,
Pajausti ir suprasti-
Kurgi jų prasmė?
Žinau tik vieną-
Tavo lobių turtais
Įprasminta manų
Jausmų versmė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-02-09 18:28:54
Prasmės ieškojimas - pati gryniausia prasmė
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-09 01:45:33
Ir kas gi iš tiesų yra toji poezija? Gal bandymas išgryninti savo jausmus? Gal tiesiog jausmų išsiliejimas? Bet kokiu atveju tai yra jausmas, nesvarbu, kokia - eiliuota ar ne - forma užrašytas. O žodžiai kartais ir lieka tik žodžiais - skaitytojas tai pajaučia...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-02-09 00:06:27
Gražus, gyvas klausimas...
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-02-08 22:41:16
Poetikos egzistencializmo paieška. Nuoširdus, atviras, tačiau nieko daugiau. Man regis, autorei ši dvejonė reiškia daug daugiau nei kūrinio skaitytojui. Pabandžius suderinti šiuos dalykus ir pritaikius raišką, būtų daug geriau.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-08 21:50:46
SuprAsti; gĘsta.
Perkeliu į jausmus. Klausimas su atsaku.