Poezija, mieliausia drauge,
Ir kas gi iš tiesų esi?
Žvaigždynų dulkė?
Mėnesienos sodas?
O gal dainos akimirka
Šviesi?
Ar kelrodė žvaigždė,
Kuri mus veda
Į amžiną žydėjimą jausmų?
Į atgailos ir praradimų liūną,
Ar atpildą
Ir troškulį geismų?
Kur gęsta žvaigždės
Ir pasauliai griūva?
Betgi jau šimtmečiais
Tas viskas buvo.
O tu vis ta pati šviesi,
Tai kas gi
Iš tiesų esi?
Norėčiau įsipint į tavo burtus,
Pajausti ir suprasti-
Kurgi jų prasmė?
Žinau tik vieną-
Tavo lobių turtais
Įprasminta manų
Jausmų versmė.