nepagavau...
Gaudžiau vėją laukuos
Pakerėta
Parkritau ir verkiau
Praregėjus
Iki vakaro tyro, vėlyvo
Iki saulės šviesos
Pradingimo.
Skaudžiai draskė mintis
Supratimo
Kad, vijausi apakus
Laukimo
Vėjo šėlsmą girdėjau,
Jutau
Širdies balsą krūtinėj
Slėpiau.
O gūdi ir tyli
Tamsuma
Pylė tiesą skausminga
Srove,
Kaip išdeginta žemės
Pluta,
Prabudau sulig ryto
Vėsa.
Ir apnuoginta mano
Žaizda
Degė, gaudė rytine
Žara,
Vėjas plaikstė ir smėlio
Lava,
Juokės, degino -aš
Pakirsta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-02-09 00:36:30
O kaip gražiai,ir jausmingai :) laumiškai svaigus ;)
Anonimas
Sukurta: 2010-02-08 23:10:31
:), suvirpino ... tikrumu ...
Anonimas
Sukurta: 2010-02-08 10:05:07
du skirtingi balsai(idealu: vyro ir moters) labai gražiai šį darbą galėtų skaityti. raiška būtent tokia darna labai tam pavaldi.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-02-08 09:23:33
Gražiai per širdį perbėgo, laukais nubangavo. Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-08 08:40:15
Gaudžiau vėją laukuos / Pakerėta > kaip tai laumiška:-)
Stenkitės nerimuoti tų pačių linksnių tų pačių kalbos dalių.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-08 04:16:33
Taip ir eina gyvenimas - klumpama, keliamasi, žaizdos sugyja. Ne visos...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-02-08 01:33:06
Nieko, tai, kas išgyventa (arba suvokta) - sustiprina. Reiškia, ne tikra. ir gerai, kad nepavyko \"pagauti\" :) Nuosekliai aprašoma būsena...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-08 00:49:40
Lava, va, va, kažkaip link proveržių mus šiandien, Laumele... Keistas sutapimas... Turiu omenyje jausminius proveržius :) Bent jau taip suprantu šitą kūrinį. Argi gali nepatikti...