Santrauka:
Atpažinsiu - pajausiu širdim...
Suprantu, kad nereikia priprasti –
Tu juk dvelksmas vėjelio rugiuos,
O ši meilė tėra mums balastas.
Negaliu, nepajėgiu – ilgiuos...
Kai esi tu šalia, vis dar sukas
Žiemą vasarą saulė šviesi.
Tad pabūk su manim, nes juk rūkas
Vėl apgaubs. Šauksiu: „Tu dar esi!?“
Ir tu būsi. Švelniai nuplasnosi
Viršum pievų su gervių sparnais
Ar rasa sužibėsi ant uosių,
Ar kvepėsi saldžiais lubinais.
Ir tuomet į tave pasinersiu
Atpažinęs – pajausiu širdim –
Liūdną ilgesį vėju paversiu,
O rugius aš paversiu viltim.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ewila
Sukurta: 2010-02-12 23:25:55
nerealiai realiai :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-02-07 15:32:19
Esat romantikas iki ausų galiukų. :) Gražūs jausmai ir dar taip šauniai sueiliuota.
Vartotojas (-a): kaimojurgis
Sukurta: 2010-02-07 14:29:16
tikrai norėčiau, kad kas man taip parašytų :)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-02-06 19:23:35
Gražu...
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-02-06 11:11:52
Šilta,patogu,pukuota ir švelnu.
Anonimas
Sukurta: 2010-02-06 08:34:28
Autoriaus lyrinis herojus labai dvasingas žmogutis... žiemą sugebantis pajusti lubinų kvapą, pabūti rugiuose... tikiuosi ne prie bedugnės? Eilės taip lengvai skaitosi, kad norisi užsimerkti ir viską pajausti pačiai...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-06 00:22:23
Oi, nesakysiu... Oi, paslaptis :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-06 00:11:20
Pasiduodu :)...nuginkluota ...žavu...ir kam čia tokios nuostabios eilės?...