Suprantu, kad nereikia priprasti –
Tu juk dvelksmas vėjelio rugiuos,
O ši meilė tėra mums balastas.
Negaliu, nepajėgiu – ilgiuos...

Kai esi tu šalia, vis dar sukas
Žiemą vasarą saulė šviesi.
Tad pabūk su manim, nes juk rūkas
Vėl apgaubs. Šauksiu: „Tu dar esi!?“

Ir tu būsi. Švelniai nuplasnosi
Viršum pievų su gervių sparnais
Ar rasa sužibėsi ant uosių,
Ar kvepėsi saldžiais lubinais.

Ir tuomet į tave pasinersiu
Atpažinęs – pajausiu širdim –
Liūdną ilgesį vėju paversiu,
O rugius aš paversiu viltim.