Jausmų vijos sukosi, raitėsi...
nutrūko.
Biro smėlis tarp pirštų,
o aš augau Tavyje, žydėjau.
Buvais mano oras.
nors kartais mokydavausi nekvėpuoti, bet...
po trisdešimtsies sekundžių jau
skverbdavau į save oro gurkšnius.
Kartais negyventi.
Vyno taurė.
Išgėriau Tave, mielasis, iki dugno.
Cigarėtėje liko išsikvėpęs jausmas.
O gal vis dėlto atplėšk man gabalą dangaus?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sniegas
Sukurta: 2010-02-12 00:37:43
šiaip nemėgstu ir nemoku skaityt poezijos, bet radau kažką artimo... :) tik keisčiau paskutinę eilutę. :)
Vartotojas (-a): mėtų arbata
Sukurta: 2010-02-11 19:57:39
Gali būti. :)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-02-11 16:34:19
Išgėriau Tave, mielasis, iki dugno.
Cigarėtėje liko išsikvėpęs jausmas.
O gal vis dėlto atplėšk man gabalą dangaus---> va tiek yra liuks:) Visa kita šiaip sau:)
Vartotojas (-a): kaimojurgis
Sukurta: 2010-02-07 14:59:20
iš tiesų, šnekama visiems žinomomis metaforomis, tačiau kaip tik tai ir puiku, nes labai suprantama, labai \"savi\", aiškūs vaizdai, įdomiai tarpusavy sukonstruoti
Anonimas
Sukurta: 2010-02-04 21:15:42
jeigu iki dugno, sakyčiau, nuskilo :)
Vartotojas (-a): mėtų arbata
Sukurta: 2010-02-04 17:18:35
Atsiprašau, kad su klaidomis.
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2010-02-04 10:57:04
Nebereikia užkandos...atsargiai
Jautru, ryšku
Anonimas
Sukurta: 2010-02-04 08:59:07
kažkaip skaudžiai mylėta...