Jausmų vijos sukosi, raitėsi...
nutrūko.
Biro smėlis tarp pirštų,
o aš augau Tavyje, žydėjau.
Buvais mano oras.
nors kartais mokydavausi nekvėpuoti, bet...
po trisdešimtsies sekundžių jau
skverbdavau į save oro gurkšnius.
Kartais negyventi.
Vyno taurė.
Išgėriau Tave, mielasis, iki dugno.
Cigarėtėje liko išsikvėpęs jausmas.
O gal vis dėlto atplėšk man gabalą dangaus?