Žinai, o aš tikiu tuo suknistu stebuklu
Naiviu ir pernelyg kvailu
Aš nekaltinu savęs dėl beprotiškų minčių
Idėjų, kuriuos sukūrei tu.

Aš nemoku gyventi tavo taisyklėmis
Man atrodo per daug realu
Kad savo gyvenimą bandai paversti
Itin Tobulu.

Stikliniame name nematai manęs
Apsivertęs garbės troškimais, kuriuose laimės nėra
Aš jaučiu kaip tolstu nuo tavęs
Bet ar tu tai jauti?
Gyvendamas tik apie save

Nėra jėgų, kad priverstum pasijaust mylima
Iš tikrųjų nebūna kad viskas virstų pasaka
O tu užsidaręs savyje
Aplinkui atmosferos tuštuma.



Žinai, kas mane priverstų nusišypsoti?
Tavo akių šiluma
Prisipildusi pilnos meilė širdis
Ir žodžiai, kuriuose būtų bent lašelis šilumos
Jaučiu kaip savo vienatvėje nykstu
Pasiklydusi tarp naivių minčių.


Išdrįsk paklausti ką aš tau jaučiu?
Nulis emocijų ir tūkstantis abejingų jausmų.