P.S.
Tik akcentas minties tekste (vertime pabrėžtas) kokia - liūdna antra para, (ji vis lopšinę dainuoja)
bet tai ir yra - dar nesuvokimas realybės - užsiblokavimas sąmoningas, kad žmogus neišprotėtų, ar širdis neplyštų, (kaip kad jūs išsireiškėte) o matant tai liūdna - juk trečią parą jau laidotuvės, o ji vis lopšinę ir lopšinę lyg miegotų vaikelis. antra para, lopšine rauda skamba
liūdniau dar, kada vaistų priryja ir nežino nieko, o atsipeikėja, savaitė po laidotuvių, lyg ir neatsisveikinę savyje - nepriėmę realybės. ir tada labai negerai;Tame minties akcentas.

taip 17+14 =31skiemuo (bet čia vieno skiemens trūksta) t.y. 16 + 14=30. (iki pilno išpildymo)
tanka - tai poetinis žanras, lyg ir, tačiau tanka būna dainuojama. (kaip ir daina). ačiū, Goda.

Pasakyta tiesa poetiniame literatūriniame žanre. Net labai sutinku su tokiu patikslinimu.
Širdį draskantis išgyvenimas, neapsakomai graudi realybė, o iš jos gimusi graži poezija. Seniausioje Japonų poezijos formoje - tanka, kurią, kiek man žinoma, sudaro 5 eilutės, 31 skiemuo. (Tiek ir suskaičiavau rusų kalba publikuojamame:), nors jų išdėstymas tiksliai ir neatitinka - 5-7-5-7-7)
Ginčytis ir plėstis nenoriu. Labai jaudinantis jūsų paaiškinimas.

Goda, tai ne poezija, o realybė , apie motinišką instinktą - jo dėsnius ir tendencijas gyvybės formoje ŽMOGUS, tanka literatūriniame žanre/ (žinoma čia jis publikuojamas rusų kalboje, kur išlaikoma tradicija ir tai, iki sumos vieno skiemens trūksta. TRADICINĖ tanka nėra išlaikyta kurioje turėtų būti 17 skiemenų + 14 skiemenų = 33 skiemenys.

Goda, tai realu; nes jei žmogus taip greitai galėtų priimti realybę, kuri vyksta, ypatingai moteriškoji lytis, tai nebūtų tokio ritualo, kaip atsisveikinimas su mirusiuoju laikinuoju fiziniu kūnu, kuris vadinamas gedulu. (tas atsisveikinimas - susitaikymas, su realybe likusiesiems artimiesiems - sieloms artimųjų, jų laikinajame laikinajame fiziniame, gyvame kūne) yra vadinamas GEDULU - idant, visi duodami tam , kad suvokti realybę. ( ir niekas neturi gedėti per prievartą, dėl to - ką aplinkiniai pasakys/ GEDULAS tik laikas, laikas žmogui suvokti tai kas įvyko, nors jis gali suvokti ir be gedulo, čia ir dabar - MIRĖ)

Moterim , laiko reikia kartais truputį daugiau< nei vyrui. Mirė jos vaikelis, o ji vis plaukelius glosto ir iš vien lopšinę dainuoja, o vaikelio to, jau nebėr, kūnas nemiega- jis mirė, nemirtinga siela rik liko, ir ji jau ne tas vaikelis. Bet moteriai sunku su tuo susitaikyti, nes tai nėr šventa - pavyzdžiui laidoti savo vaikus, žuvusius sušiktame kare...

tai tik poetiškai literatūriniame žanre pasakyta tiesa. NETIKI GODA, geriau nenorėk praktiškai įsitikinti. Teoriškai pagalvok - moteris kol apsipras antra para glosto garbanas savo vaikelio ir jam lopšinę dainuoja, kad suvokti ir susitaikyti neišprotėjus.
Tėvus laidoti liūdna, o tėvam vaikus - labai sudėtingai liūdna, ypatingai jei nuvedei į mokyklą, o ten jį užmušė - paskiepijo, ir panašiai. Arba :

VYRAS, SŪNAI į karą išėjo,
Kokia nelaimė - karas baigėsi
vyras grįžo, o sūnai žole liko sužaliuot žole, pirmuoju žaliu pavasario lapu,
nei sūnų savo, nei dukrų savo, nesuspėję sulaukt, mylėt juos, paidžiaugti,
koks tai sielvartas moteriai - motinai tai sūnų -
viešpatiėliau, tik vyras grįžo...

čia apie tai, kad moteriai susitaikyti ir priimti realybę, laiko reikia, kartais, truputį daugiau...
( tai ne poezija, Goda, tik poetiniame literatūriniame žanre pasakyta tiesa - juk taip yra.
kūdikėlio tik kūnelis, o moterėlė vis garbanas glosto, ir liūdna - ji lopšinę dainuoja. trečia parą jau laidotuvės. tai gi... TANKA )

Išlaikyti šio žanro privalumai. Graži poezija.