Tyliai tyliai išeisiu,
pradingsiu beorėj erdvėj.
Išnešusi nuodėmės vaisių,
išbarsčius skausmus pakelėj.
Į tylą. Į tamsiąją tylą
išeisiu su savo gėla.
Kai pilkosios miglos pakyla,
kol dar neišaušo diena.
Išeisiu sustabdžiusi laiką,
ir meile sava nešina.
Užmiršusi ilgesį klaikų,
nuliūdus, tyli ir viena.
Ir dieną naktim aš pakeisiu –
nebus nei šviesos, nei žvaigždžių.
Išėjus save aš nuteisiu
ir nieko pakeist negaliu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-02-06 13:56:05
;( Tokie besiliejantys jausmai... Lyg eitumėt į audrą viena..
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-02-03 22:51:54
Nereikia savęs teisti... Nežinau, gal ir bijoti nereikia. Bet nesinori :( Gražu, jausminga.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-02-03 17:02:23
Susitaikant... Elegiškai gražus.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-02-03 12:56:43
skaudus išėjimas,betgi visi neišvengsim to..
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-03 12:26:41
Labai gražiai eiliuotas, bet skamba pesimistiškai, kaip nuosprendis visam likusiam gyvenimui :)...bet geras pamokymas ir pamąstymas prieš puolant į nuodemę...prifilosavau - matyt tuo eillės ir vertingos, verčia pagalvoti... :)