Tyliai tyliai išeisiu,
pradingsiu beorėj erdvėj.
Išnešusi nuodėmės vaisių,
išbarsčius skausmus pakelėj.

Į tylą. Į tamsiąją tylą
išeisiu su savo gėla.
Kai pilkosios miglos pakyla,
kol dar neišaušo diena.

Išeisiu sustabdžiusi laiką,
ir meile sava nešina.
Užmiršusi ilgesį klaikų,
nuliūdus, tyli ir viena.

Ir dieną naktim aš pakeisiu –
nebus nei šviesos, nei žvaigždžių.
Išėjus save aš nuteisiu
ir nieko pakeist negaliu...